Šįkart nusprendžiau pasidalinti su jumis savo nuotykiais Švedijoje, kuriuos patyriau šių metų rugsėjį...
Kadangi į šią nuostabią šalį sugrįžau nepraėjus nė mėnėsiui, man nebuvo daug nuostabos ar netikėtumų...
O ir pats keltas pasitaikė tas pats. Tai keltas labai skambiu pavadinimu "Isabelle". Šį keltą jau, atrodo, pažįstu kaip savo penkis pirštus, bet vis atrandu kažką naujo. Šįkart tai buvo pagrindinis vakaro šou. Buvo tikrai įdomu stebėti jaunų šokėjų ir dviejų atlikėjų - merginos ir vaikino, pasirodymą. Tačiau ne tiek sužavėjo tarpais tarp šou ir kitos vakaro programos country stiliaus muziką grojanti latvių grupė. Na, tokią muziką smagu paklausyti 15-20min, bet daugiau...ačiū, man užteks.
Dėdės dėka pirmą kartą žaidžiau žaidimą "BINGO". Ankščiau maniau, kad tai tik nuobodus ir tik senyvo amžiaus žmonėms suprantamas žaidimas, bet, deja, klydau, Taisyklės visiškai paprastos, o žaidžiant apima didžiulis azartas! Nors 4eur už tai, kad galėtum pabraukyti ant lapelio, sakyčiau, savotiška prabanga (na, nebent laimi). Mūsų fortūna tą vakarą neaplankė, bet vistiek smagiai praleidom laiką.
O dabar grįžtant prie Švedijos...
Važiuojant pro Stockholmą, sostinę ir miestą, į kurį atplaukėmė, užplūdo prisiminimai, kai mažiau nei prieš mėnesį čia išlipę su draugais klaidžiojom, autobusų vairuotojų klausinėjom ar toli centras..vėliau nusprendę pataupyti švediškas kronas, nutarėm eiti pėščiomis, vadovaudamiesi tik kelio ženklais, skirtais automobiliams.
Važiuojant pro šalį viskas buvo taip pažįstama!
Na, o galiausiai įsukus į autostradą, važiavom link mūsų tikslo - miestelio, pavadinimu Fristad. Važiuojant autostrada, kaip ir visada važiuojant naujomis vietomis, puoliau dairytis pro langą, nors ir žinojau, kad autostrada - ne pati geriausia vieta pamatyti šalies grožį, o priešaky laukė maždaug 400 neįveiktų kilometrų, dėl to ilgai nesižvalgius į tuos miškus, įsijungiau filmą, o ilgai netrukus ir užmigau.
Nuvažiavus daugiau nei pusę kelio, sustojome degalinėje. Didelio įspūdžio nepaliko - vis gi "Statoil" degalinė, Aš juk užaugau visur matydama šį ženklą. Degalinėje dar pajuokavom, kad reiktų nusipirkti kokią knygą paskaityti.. o ilgai netrukus jau sėdome į automobilį ir judėjome toliau.
Važiuojant vėl įsijungiau filmą, nes norėjau pabaigti žiūrėtį, bet vėliau mano filmo peržiūrą pertraukė teta - norėjo, kad pažiūrėčiau pro langą. Ir iš tiesų, vaizdas pro langą buvo stulbinantis. Mums iš dešinės matėsi didžiulis ežeras. Sakydama didžiulis, neturiu omeny tokio ežero, kokį galėtum pamatyti tėvynėj Lietuvoj. Tai buvo ežeras, palei kurį važiavom daugiau nei 50km. Jausmas ir vaizdas tarsi būtume važiavę jūros pakrante. O Švedijos kalnuotumas grožio tik pridėjo... Nors, deja, atvažiavus į miestą pavadinimu Huskvarna, ežeras pasibaigė - pasiekėm jo galą.
Po geros valandos pagaliau išsukome iš tos tiesios autostrados ir pradėjome sukinėtis. Man, žinoma pasirodė labai įdomu ir nesustodama žvalgiausi pro langą. Ne už ilgo įsukome į nedidelę gatvelę ir dėdė pradėjo pasakoti, jog čia ir gyvena mano pusseserė su šeima. Po minutėlės jau stovėjome kieme, šnekučiavomės ir nešiojom vidun daiktus, kurių buvo prisikrovę pilną mašiną.
Visiems apsipratus ir pakalbėjus, Oscarui baigus mums rodyti visus savo žaislus, vyrai išėjo žvejoti, o mes, merginos, ėjome pasivaikščioti prie vietinio ežero. Vaizdas tikrai gražus. Mane ežerai visada labiau traukė nei jūra, nors be jūros savo gyvenimo aš neįsivaizduoju. Bet tikrai pavydėtina, kai gatvės gale yra ežeras. Gaila, kad jau žvarbus rudens vėjas nebeleidžia šokti į maudymosi kostiumėlį ir išsimaudyti. Aišku, galima, nes nėra dar taip baisiai šalta, bet jau vasaros maudymosi sezonas uždarytas ir nuotaika nebe ta...
Pasivaikščiojus prie ežero, namo grįžom miško takeliu. Einant mišku dar juokaudama paklausiau pusseserės kur gi tie garsieji Švedijos mišku briedžiai, bet ji užtikrino, kad nenorėčiau jų sutikti tete-a-tete.
Na, o sutemus pradėjome ruoštis miestan. Autobusu važiavome į miesto Boras centrą. Išlipus labai ilgai sprendė į kokį barą eiti, todėl užsukome į "Viskan". Dėja, nepasiteisinus lūkeščiams, išėjome į kitą, kurio pavadinimo nebepamenu.
Pirmas įspūdis buvo teigiamas - pub'as jaukus, fone visiems gerai žinomas dainas dainavo jauna mergina. Aplinka buvo gan įdomi, tai tarsi bibliotekos imitacija. Ant sienų įrengtose lentynose gulėjo krūvos tvarkingai sudėtų knygų, manau, enciklopedijų. Prie nedidelių jaukių fotelių ant staliukų degė žvakės. Prie baro užsisakę gėrimų, prisėdome. Aišku, vaikinai nebūtų vaikinai, jei pamatę žaidimo "Black Jack" stalą, nepultų žiūrėti kas ten vyksta. Nelabai į tai gilinaus, bet man patiko stebėti aplinką. Šiame bare nesirinko tokie "išsitaškę" žmonės. Na, nebent jų buvo rusy, kur grojo visai kitokia muzika ir švietė visai kitokios šviesos.
Po kurio laiko patraukėm į kitą klubą "King's Hill", kur mums teko stovėti eilėje. Na, tokioje, kaip per filmus rodo, kai prie klubo stovi eilė žmonių, o apsauginiai neskubėdami ir pržiūrėdami tvarką, įleidinėja po vieną ar kelis žmones. Belaukiant netoliese stovėjo senovinė raudona mašina. Nesigilinau kokia tai buvo markė, bet nesunku įsivaizduoti tokią gražią, blizgančią, iš dalies plokščią ir žemą, dviejų durelių mašiną be stogo. Iš mašinos sklido garsi muzika ir viduj sedėjo pora merginų.
Man papasakojo, kad tai savotiškas trendas, kai žmonės perka senovinius automobilius, juos atnaujina ir prikelia naujam gyvenimui, o tada, priklausomai nuo interesų - vieni važiuoja pastoviniuoti prie klubų, kiti - į panašių entuziastų. susitikimus.
Galiausiai apsauginiui (beje, nežinau ar tai tiesa, bet pusbroliai kalbėjo, kad visi apsauginiai Švedijoj yra su didelėm barzdom) įleidus mus vidun ir man netikėtai suklupus nuo netikėto laiptelio žemyn, įėjome į pagrindinę šokių aikštelę. Prasibrovus pro minias žmonių, patekome į kitą, truputį ramesnę patalpą, kuri buvo ne tokia didelė kaip pastaroji šokių aikštelė. Čia žmonės kalbėjosi, gėrė alų ar kokteilius, o fone grojo kiek ramesnė muzika. Belaukiant gėrimų, atkreipėm dėmėsį, kad čia rinkosi labai įvairūs žmonės, kalbant apie lytinę orientaciją. Aišku, man tai nėra kažkas wow, bet pusseserė papasakojo įdomių dalykų.
Švedijoj į vaika kreiptis han ar hon (jis ar ji) yra gana nemandagu, galbūt net įžeidimas. Tam yra skirtas žodis hene, kuris tiesiogiai nesiverčia, bet tai reiškia nei vyrišką lytį, nei moterišką. O taip yra todėl, kad švedai vaikui leidžia pačiam pasirinkti, nepriklausomai nuo lyties, ar jis nori dėvėti rožinius rūbus, ar nori užsiauginti kasas ar nešioti trumpus plaukus, ar žaisti barbėm ar mašinėlėm 'n so on... Gan įdomus faktas.. O tas žodis hene gali būti taikomas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Sulaukus gėrimų nuėjome į triukšmingesnę erdvę ir prisėdome. Tokie barai yra gan įdomus dalykas. Tai tarsi naktinis klubas ir pub'as viename, kur gali pasirinkti kurioj erdvėj nori būti.
Buvo įdomu stebėti žmones. Na, man visada įdomu stebėti žmones vietose, kuriose esu pirmą kartą. O žmonių buvo tikrai daug ir įvairių.
Maždaug antrą valandą nakties, kartu su minia žmonių išėjome lauk. Mat Švedijoje yra priimtas įstatymas, neleidžiantis naktiniams klubams dirbti ilgiau nei iki 2:30am,
Eidami link autobusų stotelės užsukom į visų klubinėtojų pamėgtą vietą - kebabinę. Teko garbė pirmą kartą valgyti kebabą su vištiena, kuris manęs nenuvylė. Nežinau, ar dėl to, kad buvom kebabinėj kur daro skanius kebabus, ar tiesiog visi kebabai su vištiena yra tokie skanūs.
Pavalgius sėdome į autobusą ir man besiklausant pusbrolių pasakojimų ir prisiminimų apie vaikystę mūsų kaime, grįžom namo...
Gerda. ♥
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą