Miss you

Pirmą kartą skelbsiu įrašą iš savo dienoraščio. Ne internetinio, bet savo. Popierinio.

Jei jau nusprendėt skaityti, tai prieš skaitant įsijungiam šią dainą ir ŠITĄ vienu metu

"Nejaugi viskas taip ir baigiasi? Šitaip. Tiesiog. Kiekvieno toks likimas? Gyvent lyg niekada nemirtum ir mirt lyg niekada nebūtum gyvenęs. Išeini ramiai, nieko nejausdamas, kol kitiem širdys plyšta. Tave užkasa. Tiesiog medinėj dežėj, kurią kiti vadina karstu? Kaip jauties gulėdamas kietam, šaltam patale? Kietoje žemėje. Amžinas miegas. Galbūt ne visai. Kūnas atšala, išbala. Į tokį tave žiūri bent 2 dienas, bet tu nieko nejauti, tiesa? Aš žinau, kad tu žiūri iš viršaus. Bet juk ne iš karto ten nukeliavai ten, taip? Tu buvai mus aplankęs, mes tai žinom. Po to tu iškeliavai. Tu nori matyti ne mūsų skausmą ir ašaras, tu nori matyti mūsų šypsenas ir džiaugsmą. Tu tai pamatysi, aš tau pažadu. Tik ne dabar, gerai? Suprask, mums sunku. Mes praradom tave. Vyrą, brolį, senelį, prosenelį, draugą... Nebegalėsim grįžti pas tave ir pasakyti kaip mylime tave, apkabinti, pabučiuoti. Tu visada stengeis. Dėl visų. Nežinau žmogaus kuris būtų tavęs negerbęs. Užauginai 12 vaikų. Dėl tavęs tikiu tikra meile. 65 metai santuokoje ir meilėje...Žinau, kad ta meilė vis dar nenutrūko. Aš mačiau senelės skausmą. Jūs buvot tobulos meilės pavyzdys ir išsipildymas. Seneli, tu buvai nepaprastas. Tu nemirei, tu tik išėjai anapilin. Dalelė tavęs liko čia, kiekvieno iš mūsų širdyse. Tu pamatysi mūsų šypsenas. Ne šiandien, ne rytoj, bet pamatysi. Aš tavęs niekada nepamiršiu. Aš myliu Tave."