Tai va, turėjau tokią labai labai labai gerą draugę, kuri man buvo galbūt net daugiau nei draugė, labiau kaip sesė, kuri gyvena užsieny. Jos nemačiau ~ 2 metus, žodžiu labai labai gerai sutarėm, viską jau pasipasakodavau, pasiguosdavom, labai daug laiko paaukojau, kad drauugystė nenutruktų, nes visgi nėra taip paprasta bendrauti vien skaipu. O kiek vakarų, naktų buvo kartu kalbam, atsleidžiant visas paslaptis ir pan... Bet labiausiai aš laukiau jos sugrįžimo. Pamenu, paskambino, pasakė, kad grįš berods už 2 mėn ar kažkas tokio, taip džiaugėmės abi, iškart nuotaika pakilo, pradėjom dienas skaičiuoti. Netgi buvo labai gražius žodžius parašius man, tai va ištrauka "tu net neisivaizduoji kokia tu man brangi ,yra sunku kad ir didelis atstumas, bet tikra draugyste ji niekada nesibaigia, tas ilgesys dar labiau suartina". Tai man labiausiai įstrigo... Tai va, dienos lėkė, bendravom, jau net širdis virpėjo mastant, kad po tiek laiko, liko tik kelios dienos iki sesės grįžimo!
Na, ir atėjo toji diena. Buvo šeštadienis. Lėktuvas nusileido, ji Vilniuj nusipirko iš karto labas kortelę ir paskambino. Aš taip apsidžiaugiau išgirdus jos balsą ir žinodama, kad ji jau Lietuvoj! Na, ir viskas prasidėjo... Paklausiau jos ar susitiksim tą pačią dieną. Sako nee, būsiu pavargus, geriau sekmadienį. Na, aš tą puikiai supratau, tai viskas ok. To pačio šeštadienio vakare mes susiskambinom per skype. O ji pradėjo pasakot kaip buvo susitikus su kitais draugais. Na, aš šiek tiek nuliūdau, nes ji man tikrai viena iš brangiausių draugių buvo, o ir pati prisekinėjo, kad aš jai vienintelė tokia gera draugė, o man ji pasakė, kad bus pavargus. Na, ir paklausiau aš jos, ar susitiksim ryt? sako aha, čiuju.. Sekmadienio ryte jai paskambinau, susitarėm, kada susitiksim. Skambinu jai likus pusvalandžiui iki susitikimo to lauktojo! Aš tiek ruošiaus, tieeek laukiau. Ji pasakė, kad negalės, nes išviuoja pas tetą, tai susitiksim keliom valandom vėliau. Nu gerai.. Tuo metu draugė parašė, kad yra ligoninėj, tai per tą laiką sumasčiau pas ją nuvažiuot. Einu į stotelę per BIG'ą ir kažkas mane šaukia. Atsisuku, o ten ji. Aš taaip apsidžiaugiau ją pamačius, norėjau taip stipriai apkabint, bet kažkaip nepajutau to šiltumo iš jos. Po tiek laiko nesimatymo, mes persimetėm keliais žodžiais ir nuėjom. Beje, ji buvo su ta drauge, su kuria ir vakar. Kai pradėjau eiti, pradėjau mastyti... Užsidėjau akinius nuo saulės, nes jau vos laikiau ašaras..buvo skaudu. Tą dieną taip ir nesusitikom, nes ji vis negalėjo, iš vienos vietos kitoj atsidurdavo, neaiškiai kalbėjo, žodžiu... Na, o vėliau ji man neparašė ir net neatrašė. Ir čia buvo draugė? Aš tiek laiko paaukojau, tiek bemiegių nakčių, kad bendraut su ja, nes laikiau ją sese. Ji į Lietuvą buvo grįžus tik porai savaičiių, o laikas ėjo ėjo... Aš masčiau, negalėjau nustot apie ją mastyt, man tiesiog viskas atrodė kaip sapnas, kaip netikra. Po velnių, juk ji mano draugė, ji daugiau nei draugė, NE, AŠ SAPNUOJU, PAŽADINKIT MANE!!! Nenorėjau su tuo susitaikyt, bet teko... Netgi dabar rašau ir sunkiai laikau ašaras. Kaip tai gali būti... Ir tai, ką ji per tas dvi savaites man parašė, tai buvo "mirk nx", "tu mane nervini, atstok" ir pan...
Tai kas gi vis dėl to yra tie draugai? Kai kurie iš jų tikri, kai kurie apsimetėliai.. Ir tai parodys tik laikas ir įvairios situacijos. Kad ir kaip skaudu būtų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą